Kaip susitarti, kai negalima kalbėti? Kaip perduoti informaciją taip, kad kitas žmogus ją suprastų? Ar įmanoma pasiekti bendrą tikslą, jeigu kiekvienas veikia atskirai? Ir kas iš tiesų yra lyderystė – vadovavimas kitiems ar gebėjimas išgirsti, prisiimti atsakomybę ir padėti komandai judėti pirmyn?
Į šiuos klausimus jaunimas atsakymų ieškojo ne teoriškai, o per praktines komandinio darbo ir lyderystės veiklas. Užsiėmimai vyko įgyvendinant projektą „Stipri šeima – stipri bendruomenė: švietėjiškų veiklų ciklas“ (Nr. 11-576-K-0003), kurį vykdo Asociacija „Draugystės mazgas“ kartu su projekto partneriu – Šalčininkų Jano Sniadeckio gimnazija.
Užsiėmimus vedė Beata Zarumna. Jaunimas dalyvavo bendradarbiavimo, komunikacijos, pasitikėjimo ir lyderystės užduotyse, kuriose svarbiausia buvo ne individualus rezultatas, o gebėjimas veikti kartu, pastebėti kitą žmogų, susitarti ir rasti bendrą sprendimą.
Kai susikalbėti reikia be žodžių
Viena iš užduočių iš pirmo žvilgsnio atrodė paprasta – komandai reikėjo išsirikiuoti nuo vyriausio iki jauniausio. Tačiau buvo dvi svarbios sąlygos: negalima kalbėti ir negalima nulipti nuo kėdžių.
Staiga paprastas susitarimas tapo tikru iššūkiu. Reikėjo ieškoti kitų komunikacijos būdų – naudoti gestus, mimiką, stebėti komandos draugus, padėti vienas kitam saugiai apsikeisti vietomis.
Ši užduotis leido praktiškai pajusti, kad komunikacija – tai ne vien kalbėjimas. Ne mažiau svarbu stebėti, klausytis, suprasti kitą ir įsitikinti, kad tavo siunčiama žinutė buvo suprasta taip, kaip tikėjaisi.
Kai vieno žmogaus sprendimo nepakanka
Kitas komandinis iššūkis pareikalavo dar daugiau koordinacijos. Dalyviai turėjo veikti su ratu sustatytomis ir palenktomis kėdėmis, išlaikydami jas viena ranka ir kartu judėdami pirmyn. Vienam žmogui paskubėjus, sustojus ar neatkreipus dėmesio į kitus, sutrikdavo visos grupės darbas.
Čia labai greitai išryškėjo viena svarbi komandinio darbo taisyklė: bendras rezultatas priklauso nuo kiekvieno komandos nario.
Reikėjo stebėti ne tik savo veiksmus, bet ir visą grupę, prisitaikyti prie bendro tempo, laiku reaguoti ir prisiimti atsakomybę už savo vaidmenį.
Ar galiu tiksliai perduoti tai, ką žinau tik aš?
Dar viena užduotis tapo tikru komunikacijos išbandymu. Tik vienas komandos narys galėjo pamatyti figūrą, kurią vėliau turėjo atkurti visa komanda. Reikėjo taip perduoti informaciją, kad kiti, nematydami originalo, suprastų, ką ir kaip turi padaryti.
Ši veikla parodė, kaip lengvai informacija gali pasikeisti ją perduodant ir kiek daug reiškia aiškūs nurodymai, gebėjimas užduoti klausimus, kantrybė bei grįžtamasis ryšys.
Kartais mums atrodo, kad pasakėme labai aiškiai. Tačiau tikrasis komunikacijos rezultatas atsiskleidžia tada, kai pamatome, ką išgirdo ir suprato kitas žmogus.
Pasitikėjimas – ne tik gražus žodis
Dalis užduočių buvo skirta tarpusavio pasitikėjimui. Jaunimas mokėsi vesti kitą žmogų naudojant sutartus neverbalinius signalus, atliko užduotis, kuriose vienas dalyvis turėjo pasikliauti kitu, bei komandinius iššūkius, kuriuose reikėjo saugiai padėti ar perkelti komandos narį.
Tokiose situacijose ypač svarbus tampa atsakomybės jausmas. Jei kitas žmogus tavimi pasitiki, nebegali galvoti vien apie save – turi stebėti jo reakcijas, gerbti jo ribas ir pasirūpinti, kad jis jaustųsi saugiai.
Tai leido jaunimui praktiškai patirti, kad pasitikėjimas komandoje kuriamas mažais veiksmais – dėmesingumu, atsakomybe, pagarba ir gebėjimu būti šalia.
Vienas ritmas – viena komanda
Komandinio susiklausymo reikėjo ir atliekant „Cups Song“ ritmo užduotį. Iš pradžių kiekvienas turėjo perprasti savo judesius, tačiau galutinis rezultatas priklausė nuo to, ar visa grupė sugebės išlaikyti bendrą ritmą.
Čia neužteko būti greičiausiam ar garsiausiam. Reikėjo klausytis kitų, prisitaikyti prie bendro tempo, susikaupti ir veikti kaip vienai komandai.
Tokios iš pirmo žvilgsnio žaismingos veiklos padeda labai aiškiai pamatyti, kad bendradarbiaujant kartais svarbu ne išsiskirti, o pajusti, kada reikia imtis iniciatyvos, o kada – prisiderinti prie kitų.
Lyderystė – tai ne tik būti pirmam
Visos veiklos vienaip ar kitaip grįžo prie lyderystės. Vienose situacijose reikėjo žmogaus, kuris pasiūlytų sprendimą, kitose – gebančio išklausyti, padrąsinti ar pastebėti, kad kažkam komandoje reikia pagalbos.
Jaunimas galėjo praktiškai patirti, kad lyderystė nebūtinai reiškia vadovauti ar būti garsiausiam grupėje. Kartais lyderis yra tas, kuris prisiima atsakomybę. Kartais – tas, kuris padeda komandai susitarti. O kartais geriausia lyderystė pasireiškia gebėjimu išgirsti kitą ir suteikti jam erdvės veikti.
Užduotys skatino ir problemų sprendimą: ne viskas pavykdavo iš pirmo karto, todėl reikėjo tartis, keisti strategiją, bandyti dar kartą ir kartu ieškoti sprendimo, užuot ieškojus kaltų.
Stipri komanda prasideda nuo gebėjimo būti kartu
Šių užsiėmimų tikslas buvo kur kas platesnis nei tiesiog smagiai praleisti laiką. Per žaidimą ir patirtį jaunimas ugdė bendravimo, bendradarbiavimo, lyderystės, pasitikėjimo, atsakomybės, problemų ir konfliktinių situacijų sprendimo bei tarpusavio pagalbos įgūdžius.
Tokios patirtys svarbios ne tik atliekant užduotis. Tie patys gebėjimai reikalingi mokykloje, šeimoje, draugų grupėje ir bendruomenėje – visur, kur reikia išgirsti kitą, susitarti, priimti skirtingas nuomones ir kartu siekti bendro rezultato.
Būtent todėl veikla tiesiogiai siejasi su projekto „Stipri šeima – stipri bendruomenė: švietėjiškų veiklų ciklas“ siekiu stiprinti socialinius ir emocinius gebėjimus, tarpusavio ryšius, jaunimo įsitraukimą ir bendruomeniškumą.
Kartais tam nereikia ilgos paskaitos. Užtenka vienos užduoties, kurioje labai greitai paaiškėja paprastas dalykas: vienas gali pradėti, bet tik veikdami kartu galime pasiekti bendrą tikslą.
Projektas įgyvendinamas pagal Šalčininkų miesto 2023–2029 m. vietos plėtros strategiją.
Projektas bendrai finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis (ESF+) ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis.
